TEL.:           +370 629 22 777

El.P.:           info@trimkus.lt

ADRESAS: Kaunas

Instagram
a

Žygis per mišką link „Partizanų tako“

Žygis per mišką link „Partizanų tako“

Kadangi esanti situacija Lietuvoje apribojo susitikimus, renginius ir kitas fizinio kontakto veiklas, buvau jau sunerimęs, kad taip ir nepavyks išeiti į žygį ir pasidžiaugti žiema.  Sušvelninus karantino sąlygas, buvo leista susitikti dviem šeimos ūkiams. Pagalvojau, kodėl nepasikvietus bičiulio nedideliam žygiui. Susiskambinę nutarėme, kad penktadienio popietė bus tam labai tinkama.

Buvo smagu, nes pasitaikė graži ir saulėta diena. Ruošiantis žygiui, pergyvenau dėl oro sąlygų, nes paskutinę savaitę daug snigo ir spaudė apie -20 laipsnių šaltukas. Tačiau tądien buvo vos -13 ir jokio vėjo – tiesiog tobula diena žygiui.

Žygio maršrutą planavau geras porą valandų. Norėjau, kad žygio tikslas nebūtų toli nuo Kauno ir būtų prasmingas. Norėjau aplankyti partizanų bunkerį ar kitą jiems skirtą atminimo vietą. Besidomėdamas, radau Daugėliškių miško bunkerio pažintinį taką.

Įvertinęs Google žemėlapių palydovines nuotraukas, nusprendžiau, kad ėjimas per mišką neturėtų sukelti didelių sunkumų.

Žygį pradėjome nuo Leščių kapinių. Ten ant kalno stovi graži, sena, geltona bažnyčia ir, važiuojant autostrada, ji visad ryškiai matosi.  Vis norėdavosi užsukti ją apžiūrėti. Buvo netikėta atvažiuoti prie jos, kur buvo planuotas žygio startas.

Pats žygis nebuvo labai sudėtingas: lengvai praeinami miškai ir pievos, vietomis užšalusios pelkės. Bet kai kur teko gerai pabristi sniegu, kuris siekė net aukščiau kelių. Einant šnekučiavomės, kaip turėjo jaustis mūsų partizanai ir knygnešiai, kai jie naktimis brisdavo per pusnis. O ir žiemos tuomet būdavo daug gūdesnės.

Iš miško pavyko išeiti labai taikliai, kaip ir buvo planuota – į šalia esantį takelį. Nuėjus prie partizanų tako, susipažinome su vietos istorija, kuri buvo pateikta ant informacinio stendo. Pati vietovė turi 3 pagrindinius lankytinus taškus: 1 – bunkeris, 2 – archyvų vieta, 3 – partizanų žūties vieta. Einant nuo partizanų bunkerio link žūties vietos, yra stendai, kuriuose yra partizanų vadų nuotraukos ir trumpos jų biografijos.

Einat nuo stendo iki stendo, beskaitant, kilo labai daug minčių, kurios tik stiprino pagarbą žmonėms, kovojusiems už laisvą Lietuvą. Stebino ir tai, kad tarp partizanų buvo labai jaunų žmonių. Su bičiuliu diskutavome apie jų amžių ir apie tai, ar dabartinis jaunimas tokiomis sąlygomis gintų savo kraštą.

Pasišnekučiuojant patraukėm link bažnyčios, kur buvo paliktas automobilis. Grįžti teko kaip ir atėjome – tiesiai per mišką. Paėjus geras 20 min. sustojome papietauti.

Greitai užsikūrėme nedidelį lauželį. Pasipjaustėm svogūnų, truputį dešrytės, kad būtų riebaliukų ir svogūnai nedegtų. Juos apkepinęs, sudėjau bebrienos konservus, tada dar truputį pakepinau, galiausiai įpyliau stiklinę vandens ir gerai išmaišiau. Įdėjau greitai paruošiamų makaronų, uždengiau ir palaukiau, kol viskas užvirs. Palaukus dar kokias geras 5 minutes mūsų pietūs buvo pagaminti.

Pavalgę, susitvarkėm pietų vietą ir patraukėm link automobilio. Jau netoli išėjimo pamatėm stirnas, kurios laukuose kapstėsi sniege, ieškodamos maisto.  Tačiau pamačiusios mus, jos staiga nušuoliavo į mišką.

Tokie įspūdžiai apie šios dienos žygį.  Iš viso buvo nueita virš 6 km.

0 0 votes
Article Rating
Prenumeruoti naujus komentarus
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
Visi komentarai