Šiandienos tikslas – 10 kilometrų. Po vakarykščio renginio ir gausesnės mitybos, kūnas nebuvo pats dėkingiausias sąjungininkas. Išbėgęs jau po pirmų kilometrų pradėjau svarstyti – ar tikrai man to reikia? Gal pakaktų mažesnio atstumo? Bet vidinė disciplina neleido sustoti.
Pirmieji keturi kilometrai buvo sunkiausi – kūnas priešinosi, kojos jautėsi pavargusios, netgi atsirado nemalonių pojūčių viename ar kitame raumenyje. Tačiau nusprendžiau bėgti toliau – pasiekti 5 km ribą ir tik tada spręsti, ar tęsti. Pasiekęs pusę distancijos pajutau palengvėjimą, tarsi organizmas susitaikė su iššūkiu.
Vėliau tempas stabilizavosi, o septintame kilometre įsisukau į mintis apie savo veiklas ir planus. Tiesa, tai kainavo – susikoncentravęs į mintis pamiršau reguliuoti kvėpavimą, todėl šone pradėjo mausti. Prisiminęs savo įprastą ritmą – gilūs įkvėpimai ir iškvėpimai kas kelis žingsnius – grįžau į komfortišką bėgimo režimą.
Paskutiniai kilometrai nebuvo lengvi, tačiau jaučiau, kad organizmas prisitaikė. Po finišo atsigavimui pasirinkau aktyvų poilsį – išėjau pasivaikščioti su šunimi, kartu užfiksavome keletą gražių kadrų. Po kurio laiko išbandžiau oksifitą – palyginus su ankstesniais bėgimais, atsistatymas jautėsi lengvesnis. Ar tai papildų poveikis, ar tiesiog organizmo adaptacija? Bandysiu stebėti toliau.
Šiandienos patirtis dar kartą priminė: sunkiausia ne kūnui, o protui. Jis ieško pasiteisinimų, kodėl sustoti, bet jei sugebi jį perkalbėti, kūnas prisitaiko ir eina toliau. Iki kito bėgimo!