Nors pastarosiomis dienomis sportiškai nebuvau labai aktyvus – labiau toks kasdienis judėjimas – bet kūnas, matyt, atsimena senus įpročius. Kai prieš kurį laiką ruošiausi visam maratonui (kurio taip ir nesubėgau), buvau pasiekęs visą tą „kastumą“. Raumenys, matyt, sau tyliai sako: „mes jau tai darėm“. Ir tai padėjo.
Tikslas buvo įveikti 21 km maždaug per 2 valandas ir 15 minučių. Kaip sakė viename video – „čia toks realus iššūkis“. Oras, tiesą sakant, nelepino: vėsu, lynojo. Gal net reikėjo daugiau apsirengti. Bet po bėgimo vis tiek viskas tampa antraeiliai dalykai.
Išbėgau. Ir buvo gera.
Pirmas ratas – sklandus. Antras – kiek įdomesnis. Bėgau vienas, kol vėl priartėjau prie kolegės, su kuria bėgau pirmą ratą. Pasimetęs galvojau: „Kaip čia dabar?“ – ir tada supratau, kad buvo sumaišytos trasos rodyklės. Turėjom bėgti vieną mėlyną ratą ir dvi raudonas. O aš bėgau atvirkščiai – dvi mėlynas, vieną raudoną. Galiausiai pribėgau ne 21, o beveik 24 km.
Po 21 km kojos pradėjo „kalbėtis“ – sakė: „Labas, labas. Ką čia darai?“
Bet kiekvienas žingsnis buvo savęs įveikimas.
Rezultatas?
– 21 km įveikti per 2 val. 07 min.
– Viso: apie 24 km per kiek daugiau nei 2 val. 30 min.
Pirmasis šių metų pusmaratonis įveiktas. Su pasiklydimais, papildomais kilometrais ir kojų raumenų „sveikinimais“. Bet džiaugsmo – per kraštus. Dabar – laukiu kito. Ir vėl iš naujo.